Nors pastaruoju metu gausu informacijos apie pasyvią jaunąją kartą, greta jos nesunku pastebėti ir socialiai atsakingų bei verslių jaunų žmonių iniciatyvas. Norėdami išsiaiškinti, kokie yra jauni žmonės ir ko reikia jų aktyvumui paskatinti, kalbiname „Socialinio suflerio“ programoje dalyvavusius jaunuolius Tomą, Mildą ir Andrėją bei bendruomenės lyderę Daivą Vaišnorienę iš Zapyškio. Šie žmonės nusprendė laužyti nusistovėjusius stereotipus apie jaunimo neveiklumą ir išsiskirti iš pilkos masės.
Pokalbį pradedame kalbėdami apie neseniai praėjusius mokymus – jaunimas tikina, jog šis renginys ne tik praplėtė draugų ir pažinčių ratą, bet ir suteikė patirties bei suvokimo, jog siekiant kurti pokytį savo bendruomenėje palaikymas iš greta esančių žmonių yra itin svarbus. „Norint keisti pasaulį, pirmiausiai turi pradėti nuo savęs. Tačiau, visgi, vienas lauke – ne karys. Aplinkinių palaikymas yra itin svarbus motyvacijai. Jis uždega tą ugnelę viduje. Ugnelę daryti, veikti, kurti, tobulėti“, – mintimis dalinasi mokymų dalyvis Tomas Baužys iš Gargždų.
Jį papildančios Mildos Valaitytės iš Jurbarko teigimu, renginys padėjo geriau pažinti save. „Tai buvo lyg savirealizacija – daug minčių ir supratimo. Pastebėjau, kad dažnai neleidžiu sau ir kitiems išsakyti minčių ar idėjų dėl pirminių nusistatymų. Reikėjo apsiprasti su mintimi, kad sunkiai pasitikiu savimi. Bet dabar išeina efektyviau dirbti komandoje, gimsta gerokai daugiau idėjų, geriau pažįstu ir priimu save“, – teigia dalyvė.
– Kokias iniciatyvas suplanavote mokymų metu?
„Mūsų grupelė mąsto apie riedlentininkų parko atnaujinimą ir riedlenčių sportu užsiimančiųjų įvaizdžio gerinimą. Norime patobulinti parko apšvietimą, naikinti stereotipus apie šią subkultūrą. Siekdami įgyvendinti šį tikslą eisime į vaikų darželį ir mokysime vaikus važinėti riedlentėmis, supažindinsime juos su šia smagia ir pozityvia veikla“, – pasakoja Milda.
– Ar mokymuose gavote ir asmeninės naudos, ar šie buvo nukreipti tik į bendruomenės poreikius?
„Mokymų metu supratau, koks svarbus palaikymas, kad emociškai nepalūžtum, kad žinotum jog eini savo keliu ir turi palaikymą. Supratau, kad esu ne viena, siekianti pozityvių pokyčių ir turiu stiprų užnugarį“, – pasakoja Andrėja Rutkevilytė iš Joniškio. „Nauda buvo ne tik, kad susipažinau su skirtingais žmonėmis ir praplėčiau savo draugų ratą, bet ir sužinojau kaip telkti bendruomenę. Esu savo mokyklos stovyklos ,,Sniego gniūžtė“ vadovė, todėl įgavau žinių kaip dalyvius mokyti pasitikėti savimi“.
– Ką jūs manote apie jaunų žmonių pasyvumo problemą? Ar jaunimas tikrai neiniciatyvus?
„Tai visiškas mitas! Dažniau jaunimui nėra sudaromos sąlygos iniciatyvoms įgyvendinti, trūksta palaikymo“, – iškart atsako Tomas.
„Manau, kad tam tikras procentas jaunimo (ir apskritai žmonių) yra nemotyvuoti, pasirenka prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Jei aplinka nemotyvuojanti ir pasyvi, jie irgi tokiais tampa. Bet negalima teigti, jog visi žmonės tokie. Tai yra maža dalis, nesudaranti visumos. Visada yra pasiryžusių dirbti, kovoti, stengtis dėl savo tikslų. Jauni žmonės turi idėjų, bet galbūt tiksliai nežino kaip jas reiktų „nušlifuoti“ arba neranda bendraminčių. Kartais patys sau neleidžia pasireikšti, nes bijo, nerimauja, abejoja ar bus priimti. Kaip sakė A. Belas „Niekas žmogaus taip nestabdo taip, kaip jis pats“, – savo nuomonę pateikia Milda.
„Socialinio suflerio“ vykdytų programos veiklų metu paaiškėjo, jog viena didžiausių problemų, malšinančių jaunų žmonių iniciatyvumą – suaugusiųjų abejingumas ir palaikymo stoka. Pasak Daivos Vaišnorienės, mokymuose dalyvavusios Zapyškio bendruomenės lyderės, svarbiausia, ką gali padaryti suaugę žmonės, siekdami paskatinti jaunimą veikti – pasitikėti jais ir leisti būti savarankiškiems. „Jei jiems pavyko suformuoti idėją, mūsų pareiga – protingai mentoriauti. Jei reikia, pagelbėti atrandant bendrą kalbą su vietos valdžios atstovais, prisidėti rengiant veiklos planą, o svarbiausia – tikėti jaunimu, dalintis patirtimi tarp jaunimo grupių iš skirtingų Lietuvos vietovių ir organizuoti vietinius jaunimo mainų projektus“, – teigia Daiva.
Bendruomenės lyderė linkusi akcentuoti ir tai, jog tokio pobūdžio mokymai yra itin svarbūs jaunimui – susitikdami su bendraamžiais iš kitų miestų šie gali palyginti keliuose Lietuvos miestuose esančią situaciją ir įsikvėpti veikti, būti padrąsinti. „Kai tu gyveni mažoje bendruomenėje, sunku išdrįsti veikti, nes visada baisu, ką kiti pasakys. Pasyvus jaunimas yra patogus vietos mokyklai, kitoms institucijoms, todėl noriu, kad jaunuoliai pamatytų, jog yra įvairių veiklos formų, nepanašių į mokyklą ir būrelius, suprastų, jog jas gali inicijuoti patys ir svajones bei idėjas realizuoti savarankiškai“, – tvirtina Daiva Vaišnorienė.